Visi žinome, kad stresas sąlygoja begalę organizmo problemų, tame tarpe ir plaukų slinkimą. Šiame straipsnyje pabandysime apžvelgti pagrindinius mechanizmus, susijusius su streso įtaka plaukų slinkimui.

Androgenetinis plaukų slinkimas: esant stresiniam epizodui, antinksčių žievė padidina lytinių hormonų išskyrimą. Androgenai (vyriški hormonai), tokie kaip testosteronas, dehidroepiandrosteronas (DHEA) ir jo metabolitas – dehidroepiandrosterono sulfatas, virtę į dihidrotestosteroną gali paūminti genetinį plaukų slinkimą. Šių hormonų įtakoje pažeidžiama normali baltymų sintezė, dėl to sutrumpėja plaukų augimo fazė, plaukai plonėja, trumpėja ir galiausiai iškrenta. Be to, streso metu oda tampa jautresnė testosteronui ir taip padidėja plaukų iškritimo tikimybė.

Be to žinomas dar vienas stresinis hormonas – hipofizės gaminamas prolaktinas, kuris blokuoja plauko stiebo augimą ir sąlygoja per daug ankstyvą plauko perėjimą į katageno fazę, kurios metu plaukas nebeauga, atsikabina nuo folikulo (svogūnėlio) ir plaukas iškrenta. O taip pat mokslininkai nustatė, jog prolaktinas vietiškai gaminamas odoje ir gali sukelti plaukų slinkimą kaip odos atsaką į stresą.

Tellogen effluvium (difuzinis plaukų slinkimas): sunkus stresas taip pat gali sukelti difuzinį plaukų slinkimą ir tai galima būtų paaiškinti tuo, jog streso metu organizme padidėja gliukozės pasisavinimas gyvybiškai svarbiems organams, tuo tarpu, kiti, gyvybiškai nereikšmingi audiniai, tokie kaip plaukai, paliekami be gliukozės (energijos šaltinio), o tai gali paskatinti plaukų slinkimą.

Židininė alopecija: manoma, kad židininė alopecija dalinai susijusi su autoimuninėmis reakcijomis, o stresas, kaip žinia, turi reikšmingą įtaką imuninei sistemai, silpnindamas ją.

Trichotilomanija: kompulsinis (įkyrus) įprotis rautis plaukus taip pat susijęs su stresu ar kitomis, stipresnėmis psichologinėmis problemomis, kurios paūmina šį įprotį.