Kaip žinia, nikotinas sukelia kraujagyslių spazmą, dėl to sumažėja kraujo pritekėjimas į folikulą, o tai neigiamai veikia plauko augimą. Be to, rūkaluose esantys toksinai gali paveikti plauko folikulo DNR. Rūkymas gali išbalansuoti folikulo proteazių bei antiproteazių sistemą, dėl ko rūkymo sukeltas oksidacinis stresas gali lemti prouždegiminių citokinų atsipalaidavimą, kas sukelia folikulų mikrouždegimą ir fibrozę (randėjimą), negana to, rūkymas gali sukelti santykinę hipoestrogeninę būklę, padidindamas estradiolio hidroksilinimą ir aromatazės slopinimą.

Prieš keletą metų Azijos mokslininkai atliko įdomų tyrimą, kurio metu vertino androgenetinės alopecijos ir rūkymo sąsajas. Ir nors, iš esmės azijiečiai mažiau kenčia nuo androgenetinio plikimo palyginti su europiečiais, Taivanio mokslininkai nustatė, kad rūkymas blogina androgenetinės alopecijos būklę. Rūkantiems pacientams beveik 2 kartus padidėja tikimybė dažniau išsivystyti vidutinio sunkumo ar sunkiai androgenetinei alopecijai lyginant su nerūkančiais asmenimis.

Kitas, įdomus tyrimas, atliktas italų mokslininkų parodė, kad rūkymas, o ypač esant viršsvoriui, beveik šešis kartus padidino vidutinio sunkumo ar sunkios androgenetinės alopecijos išsivystymo tikimybę.

Be to, rūkymas gali susilpninti plauką ir padidinti jo jautrumą neigiamam aplinkos poveikiui, o taip pat ir sulėtinti atsaką į gydymą. Tai įrodė įdomus Indijos mokslininkų aprašytas atvejis, kuomet 37 metų amžiaus pacientui, turinčiam 16 metų rūkymo stažą, metus rūkyti, trichoskopijos metu jau po 4 mėnesių pastebėtas net 28 proc. padidėjęs plaukų skaičius cm2, 8 proc. padidėjęs plaukų diametras bei net 50 proc. sumažėjęs velus tipo (plonyčių) plaukų kiekis.